Patinka man ankstyvi birželio šeštadienio rytai. Miestas lėtai bunda po triukšmingos penktadienio nakties, saulė jau aukštai, bet dar beviltiškai nekepina, bobulė jau stoviniuoja su kibirėliu parduodamų pakalnučių. Gera sėdėti lauko kavinėje ir tingiai sklaidyti laikraštį siurbčiojant pirmąjį puodelį rytinės kavos. Žinoti, kad niekur neskubi, niekas tavęs nelaukia, kad visas laikas ir visas miestas - tik tavo vienos...
.JPG)
4 komentarai:
Koks pažįstamas tas jausmas! :)
Labai gražiai aprašei :)
Ir spalvos fantastiškai pagautos, ypač ta nuotrauka su alyvine siena ir alyvine gėle... :)
O aš kaip tik šeštadienį ryte senamiestyje buvau...
O, geras:) Bet spėju ne viena?:)
Viena ir vieniša:)))
Rašyti komentarą